Dažnai sulaukiu įvairiausių klausimų – kaip kilo mintis pradėti siūti, kaip suderinu darbą „pilnu etatu“ šeimoje ir su meile D. Tad tikiuosi, jog ši transliacija taip pat bus puiki proga į daugelį jų atsakyti ir pabendrauti. Tad lauksiu jūsų pastebėjimų ir klausimų tiek transliacijos metu, tiek po jos.

Taigi, turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad esu Dovilė, trijų nuostabių vaikų mama. Dar prieš pasineriant į dabartinę veiklą savo vaikams esu pagaminusi ne vieną rūbelį, tačiau siuvimas nebuvo pirma profesija, nuo kurios prasidėjo mano, kaip suaugusio žmogaus gyvenimas. Dirbti pradėjau būdama labai jauna, tad teko išbandyti save įvairiausiose pareigose – dirbau mašinų plovėja, padavėja, pardavėja, konsultante telekomunikacijų įmonėje, poliklinikos registratore, trenere sporto klube, įgijau kineziterapeutės kvalifikaciją ir kurį laiką dirbau pagal specialybę. Nors šis darbas man visada patiko, kažkas viduje nuolat kirbėdavo, kol galiausiai vienos kelionės metu Turkijoje man kažkas tarsi atsivėrė ir supratau, kad nebenoriu daryti to, ką darau. Norėjau kažką kurti, kas džiugintų kitus, išlaisvinti savo vaizduotę.

Vis dėlto siūti pradėjau ne iš karto. Kai supratau, jog noriu kitokios veiklos, tiesiog sustojau daryti absoliučiai viską, ką dariau iki tol, kas man yra laaaabai neįprasta. Pusę metų ieškojau savęs ir nenumaniau, ką noriu veikti gyvenime. Tuomet vieną dieną nuėjau į mieste vykstančią mugę ir pamačiau labai gražius, bet labai brangius vaikiškus rūbelius. Tada ir toptelėjo mintis – negi aš negaliu kažko panašaus padaryti pati? Taip ir prasidėjo mano siuvimo kelias.

Pradėjau nuo pagalvėlės – tai buvo pirmasis mano pasiūtas daiktas. Jį per vargus pasiuvau su nekokybiška siuvimo mašina, nes tik tokią tuomet turėjau. Tačiau pasiuvus apėmė didelis džiaugsmas, kad tą padariau pati. Tai mane labai užkabino ir supratau, kad būtent tuo noriu toliau užsiimti ir nusprendžiau siūti vaikiškus drabužius. Kaip ir turbūt daugelis šiuolaikinių žmonių pirmiausiai pasinėriau į Youtube video pamokas, tačiau greitai supratau, kad taip nieko nebus ir užsirašiau į siuvimo kursus. Jų metu daug išmokau ir supratau, kad noriu siūti trikotažą ir dar kartą pasitvirtinau, kad noriu siūti vaikams. Nors kritikų, sakančių, kad vaikiškų drabužių pasiūla didelė ir bus sunku išsiskirti minioje, netrūko, aš nekreipiau į juos dėmesio. Turėjau viziją kaip turi atrodyti mano gaminiai – pirmiausia labai gražūs, mieli, originalūs, nekičiniai. Norėjau išlaisvinti vaizduotę ir perteikti ją į savo gaminius. Be to, pati esu mama, tad puikiai žinau, kokie drabužiai gerai nešiojasi, kokius paprasta prižiūrėti, patogu nešioti.

Regis, viskas jau aišku – supratau, ką noriu daryti, tad to ir imsiuos, tačiau tuo metu sužinojau, kad laukiuosi trečio vaiko ir tuo metu noras siūti kažkur nuslūgo. Tačiau gimus Nerilei vėl viskas grįžo lyg ir į vėžias. Taip ir sutapo, jog siūti vaikiškus drabužius pradėjau gimus mano trečiajam vaikui, dukrytei Nerilei. Atsimenu tą dieną – lapkritis, už lango pilka, aš atsisėdau prie stalo ir pagalvojau, kad vaikui reikia kepurės. Audinių turiu, siūti moku, tad galiu imti ir pasiūti. Pintereste susiradau kepurės lekalą, pradėjau braižyti ir pasiuvusi kepurę įkėliau jos nuotrauką į FB mamyčių grupę.

Tuomet pasipylė daugybės mamyčių klausimai – ar galite ir man tokią pasiūti? 🙂 Taip prasidėjo kepurių era, o neilgai trukus žmonės pradėjo prašyti pasiūti ir kitų drabužių, ne tik kepurių. Pati jaučiau, kad vis geriau įvaldau siuvimo techniką, o laikas, praleistas siūnant vieną gaminį, vis trumpėjo. Tobulinausi tol, kol kepurę galėjau pasiūti per 15 min.

Taip ir atsirado Su meile D – nuo tos vienos kepurytės. Manęs dažnai klausia, kodėl išsirinkau būtent tokį pavadinimą. Išsirinkti pavadinimą iš ties labai atsakingas ir sudėtingas darbas. Daug pavadinimų variantų teko išbraukyti popieriaus lape, tačiau galiausiai atėjo įkvepimas. Kaip kiekvienas dailininkas, kūrėjas po savo darbu pasirašo, taip ir aš sukūrusi gaminį pabaigoje pasirašysiu. O kadangi esu Dovilė ir savo gaminius
darau tikrai su didžiausia meile, taip ir gimė tas pavadinimas. Tai nusako tai, kaip aš vykdau savo veiklą.

Kadangi Su meilė D gimė panašiu laiku kaip ir mano dukrytė, iš pradžių tai buvo hobis, savirealizacija, prasiblaškymas nuo visų mamystės reikalų. Siuvimas man labai patiko, tad tikėjausi, kad viską suderinti t.y. naują hobį ir išaugusias mamos pareigas nebus taip sudėtinga. Bet nesitikėjau, kad užsakymų skaičius iškart bus toks didžiulis. Greitai supratau, kad jau nesugebu jų aprėpti ir įvykdyti laiku. Žmonės laukdavo kepurės po 2-3 savaites, kas yra sunkiai suvokiama. Taip kuriam laikui džiaugsmas, atradus mėgstamą hobį ir darbą virto liūdesiu – nes kasdien tekdavo kažką nuvilti. Nes nebegalėjau suspėti visko padaryti, ko manęs prašo. Vėl atsirado noras visiškai sustoti. Tačiau supratau, kad nereikia sakyti stop, reikėjo tiesiog prisiminti, kad vienas lauke – ne karys. Žinojau, kad turiu daugybę idėjų, kurias noriu įgyvendinti, bet viena to padaryti nespėsiu. Taip susiradau savo pirmąją pagalbininkę, su kuria dirbame ir šiandien.

Tiesa, su išaugusių rankų skaičiumi išaugo ir užsakymų skaičius, tad pradėjau dirbti naktimis. Visą laiką dirbdavau namuose, naktį, kol visa šeima miega. 23 val. pradėdavau ir siūdavau iki 3 val. nakties, kol suskambėdavo priminimas, kad laikas miegoti. Naktį dirbti man buvo tiesiog lengviau. Tuomet atėjo ruduo, mano Nerilė išėjo į darželį ir supratau, kad nebenoriu dirbti namuose. Namai ir darbas turi būti atskirose
erdvėje, kad ir koks mylimas darbas. Atsidariau savo studiją ir šiuo sprendimu buvau ir esu labai patenkinta.

Na štai, mano istorija jau priartėjo ir prie šių dienų realijų 🙂 Atėjo karantinas, kuris mano didžiulei nuostabai atnešė gausų srautą užsakymų – dirbom nuo ryto iki vakaro, o galiausiai mano komandos gretos pasipildė dar 2 puikiom siuvėjom. Noriu pabrėžti, kad komanda, su kuria dirbti, yra labai svarbi, ją reikia atsakingai pasirinkti. Šiandien džiaugiuosi 3 puikiom pagalbininkėm, kurios mane supranta iš pusės žodžio 🙂 O aš turiu daugiau laiko daugiau pabendrauti su jumis, atsakinėti į laiškus, dalintis idėjomis ir greičiau pildyti jūsų norus.

Todėl ir šiandien norėjau atsisėsti ir pasidžiaugti su jumis, kad su jūsų pagalba ir tikėjimu Su meile D jau treji ir mes toliau augame. O dėl mažų nesusipratimų mūsų nepasmerkėte ir vis sugrįžtate. Tai labai didelis įvertinimas man. Ypatingai džiaugiuosi, kai žmonės grįžta vėl ir vėl. Per visą šį laiką sutikau daug nuostabių žmonių. Yra ir tokių , kurie nuo pat vaiko gimimo rūbelius perka Su meile D. Linkėjimai, Julija! Grįžtamasis ryšys man yra be galo svarbus, tad visuomet laukiu jo iš jūsų. Be jūsų nebus ir mūsų 🙂

Ir noriu visas ir visus, kurie svajoja apie kitokį darbą, bet nedrįsta imtis širdžiai mielos veiklos, paraginti išdrįsti. Svarbu turėti daug noro, atsidavimo darbui ir svarbiausia – tikėti tuo, ką darai. Aš džiaugiuosi savo mylimą veiklą atradusi labai anksti – šiandien niekuo kitu ir nenorėčiau užsiimti. Ir kai atsigręžiu atgal, visai negaila tų bemiegių naktų, praleistų prie siuvimo mašinos, nes šiandien nebūčiau ten, kur esu.